Lietuviškai
  In English
   
Pagrindinis Biografija Darbai Kontaktai
 
 
     
 

PER LAIKO TOLUMAS
Juozo Ruzgo žurnalistinis kelias

 Pralenkęs laiką

1957 metais tuometinėje Lietuvos ir Sovietų Sąjungos spaudoje sumirgėjo straipsniai apie pirmą Lietuvoje ir, berods, Pabaltijyje mėgėjišką filmą “Stipendija juokiasi”, kurio režisierius, scenarijaus autorius ir operatorius - Juozas Ruzgas.

Nors ir turiu skulptoriaus diplomą, tačiau skulptoriaus duona nebuvo ir nėra vienintelė mano aistra. Visą mano gyvenimą šalia skulptūros paraleliai „žengė‘ filmavimas. Už meilę filmams esu “skolingas” tėvams. Pamenu, su mumis kartu gyvenusi teta man vis sakydavo: “Tavo tėvas ir motina seniai būtų namą pasistatę, jeigu nebūtų į kinus vaikščioję.” Tėvas ir mama labai mėgo kiną. Beprotiškai. Niekada gero filmo nepraleisdavo, o ir mane kartu  su savimi tempdavo, nes už mane atskirai mokėti nereikėjo. Kai man būdavo neįdomu, užmigdavau. Visko buvo, tačiau filmų vaikystėje mačiau tikrai daug ir labai daug jų atsimenu iki šiol. Savo pirmąją nuotrauką taipogi padariau pamokytas tėvo. Tada tebuvau dešimties; o filmuoti pradėjau studijuodamas Vilniaus valstybiniame dailės institute. Taip jau susiklostė, kad vienas tėvo draugas, pavarde Semokas rašęs knygą „Vaisių, daržovių, sulčių gamyba“, paprašė manęs padaryti savo knygai iliustracijas. Už tas iliustracijas jis man padovanojo 1926 m. gamybos „Kodak“ firmos 16 mm filmavimo kamerą. Geros kokybės aišku nesitikėjau, bet man visą laiką knietėjo užfiksuoti gyvenimą kadruose, ypač tai, ko kiti nepastebi, arba tai, kas realiai mūsų gyvenime vyksta, bet apie tai draudžiama kalbėti. Su ta kamera prasidėjo mano pirmieji filmavimai. Pagrindiniai mano filmų herojai – Lietuvoje gerai žinomi dailininkai – Rimtas Gubavičius, Kazimieras Valaitis, Juozas Kalinauskas, Vincas Gečas, Viktorija Gatavynaitė, Petras Deltuva, Žymantė Jonuškaitė; architektai - Donatas Daukša, Algis Zaviša ir kiti. Vienu iš aktorių buvau ir aš.
1956-aisiais buvau išrinktas studentų profsąjungos pirmininku, todėl kai kurios mano iniciatyvos galėjo būti lengviau įgyvendintos. Tada aš organizavau kino-foto mėgėjų būrelį ir su kolegomis studentais nusprendėme kurti trumpametražinį filmuką apie tai, kas atsitinka po stipendijos gavimo. Pavadinome jį “Stipendija juokiasi”. Kai kas priskyrė filmą satyriniam žanrui, kai kas vadino jį komedija. Šį 20-ties minučių trukmės filmą parodėme Dailės instituto salėje naujametinio karnavalo metu. Anuomet tai buvo sensacija. Filmuką parodyti pakvietė ir Operos ir baleto teatras. Nelabai tąkart mums pavyko – trūkinėjo filmo juosta. Bet atsiliepimai vis tiek buvo šilti - “Ilgai truko, tamsu buvo, bet vis tiek įdomu”.


Iš straipsnio (skenuota kopija): A. Fedoravičius. Kino filmas „Stipendija juokiasi“// Tiesa. - 1957 m. sausio 13 d., p. 4.


Iš Juozo Ruzgo archyvo (skenuota kopija): Prie filmo plakato

Paradoksas: studentiškas bandymas pateko į Lietuvos kinematografijos istoriją.

Kitas trumpametražis filmas “Kartais pavasarį” kurtas jau KS-35 kino kamera, kurią Dailės institutas gavo iš Kino studijos. Šįkart panaudojome naujovę. Filmas prasideda mano studijų draugo architekto Donato Daukšos paties sukurta ir įdainuota estradine daina "Vilniaus varpai". 1956-57 metais Lietuvoje tokio dalyko kaip estrada iš viso nebuvo, tik vėliau atsirado “Švelnus pūkeli, tu žinai..” ir kitos. 1957-aisiais filmas rodytas ir apdovanotas laureato medaliais bei diplomais pirmajame LTSR jaunimo festivalyje. Su šiuo lietuviškai įgarsintu filmu nuvažiavome ir į Pasaulinį Jaunimo ir Studentų festivalį Maskvoje. Ten taip pat buvome pastebėti.. Pirmoji vieta festivalyje atiteko Maskvos universitetui - nors daugelis tvirtino, kad švedų, prancūzų ir lietuvių rodyti filmai buvo daug įdomesnio turinio ir aukštesnio meninio lygio. Tuomet supratome, kad Maskvoje “blatas” egzistuoja.

Filmu ”Kartais pavasarį” įamžinti pirmieji lietuviškos estrados bandymai. Bet svarbiausia, kad 1956-1960 metais veikęs Juozo Ruzgo įkurtas kino-foto mėgėjų būrelis tapo reikšmingu Vilniaus dailės akademijos istorijoje. Kino-foto mėgėjų būrelis – tai Fotografijos ir medijos meno katedros (įkurta 1994 m.) užuomazga.
Retai kuriam pavyksta pralenkti laiką beveik keturiomis dešimtimis.

Tuo metu, kai pasirodė pirmieji mano filmukai, atsitiko netikėtas dalykas. Buvo piešimas. Į auditoriją įėjo Dailės instituto kadrų skyriaus viršininkas ir sako:
- Draugas Ruzgas, užeikit pas mane po paskaitų.
Ateinu į kadrų skyrių, viršininkas įveda mane į kambariuką, kuriame sėdi toks žmogėnas.
- Labas, - sakau.
O jis rusiškai: 
- Zdravstvuj. Sadisj. 1
Po pauzės, įdėmiai žiūrėdamas man į akis:
- Ja predstavitelj Gosbezopasnosti. Budet serjoznyj razgovor. 2
Nustebau. Galvoju, gal aš nufilmavau ką nors ne taip ar dar kažkas. Taigi sėdim vienas priešais kitą. Aš žiūriu į jo ant stalo padėtas rankas ir pastebiu, kad jam trūksta dviejų, berods, dešinės rankos pirštų. O jis kažko nervinasi, į stalą pirštais barbena.
- Ja choču s Vami pogovoritj, no eto gosudarstvenaja taina..... KARAETSA PO ZAKONU !!!3
Ir paduoda man lapą su spausdintu tekstu rusų kalba.
- Pročitaijte.....4!
O ten užrašyta, kad pagal tam tikro straipsnio tam tikrą numerį už valstybinės paslapties atskleidimą skiriama atitinkama bausmė. Savo parašu turiu patvirtinti, kad niekam nepasakosiu apie tai, ką mes kalbėsime.
- Vy mnogovo ne znaete......5
Jis stengiasi apšviesti mane, kad Dailės institute, tiek studentų, tiek dėstytojų tarpe yra „neteisingai“ mąstančių......Toliau iš jo sužinau, kad institute yra dėstytojas (tačiau pavardės nepaminėjo), kuris vokiečių okupacijos metais nupiešė viršelį knygai “Čekistų naguose”. Aš šią knygą atsiminiau iš vaikystės - tėvas ją turėjo. Vokiečių okupacijos metais jau ėjau į mokyklą ir šį tą skaitinėjau.
- Vy podumaijte, podumaijte nad etim. My Vam mnogim mogli by pomoč......6
Trumpai šnekant, man pasiūlė tapti KGB agentu. Jis mato, kad aš sėdžiu pastiręs, kažką memlenu, nežinau nei ką sakyti, nei ką galvoti.. Tikriausiai, pamatęs mano pasimetimą, žiūri man į akis ir sako:
-  Nu, čto že, togda vstretimsia 16-ogo fevralia ....7
Tik gerokai vėliau supratau, kad tai buvo provokacija, norint išsiaiškinti ar aš žinau kas tai per diena.

Juozas Ruzgas po savo sėkmės kinematografijoje susilaukė išskirtinio valstybinio saugumo dėmesio - pasiūlymo  pradėti KGB agento karjerą.

Išeinu pašiurpęs iš to kabineto pasirašęs, kad niekam nieko nepasakosiu. Beeidamas jau dairausi, ar manęs kas neseka, nes suprantu, kad šnipų ar agentų pilna - ne man pirmam ir ne paskutiniam pasiūlė juo tapti. Pareinu į bendrabutį ir užeinu pas savo kurso draugą Kazimierą Valaitį8. dar kartą apsidairęs, kviečiu Kazimierą pasivaikščioti. Išeiname, o aš jam ir papasakoju apie užmestą KGB voratinklį. Abu pradėjome galvot, kaip iš jo išsisukti. Po ilgų svarstymų Kazimierui kilo gera mintis:
- Žinai, tu sakyk, kad naktimis kalbi. Gal tai padės nuo jų atsikratyti?
Ateinu aš vasario 16-tą dieną sutartu laiku prie to paties kabineto, o prie manęs prieina kažkoks kitas tipas ir sako:
- Jonas, ateikit, aš turiu Jums kai ką perduoti, - ir įteikia štai tokį popieriuką:


Iš autoriaus archyvo (skenuota kopija)9

 - Susitiksite P. Cvirkos gatvėje, netoli bendrabučio, ant kampo,- patikslina.
 Jau ir mano vardas buvo iškreiptas - tapau nebe Juozu, o Jonu.
Vasario 20-ąją  einu P. Cvirkos gatve, žiūriu - netoli mūsų bendrabučio stovi tas kagėbistas bepirštis rusas. Praeidamas pasisveikinu. O jis, tarsi manęs nematydamas, nusukęs galvą sako:
- Sleduijte za mnoj. Distancija - 5 šagov.10
Jis eina pirmas, aš - iš paskos 5 žingsnių atstumu. Pagaliau sustoja prie pastato, esančio priešais mūsų bendrabutį, durų ir įveda mane į kažkokį konspiracinį butą. Kai susėdam, jis pradeda klausinėt, kas yra mano draugai.
- Visi draugai,- sakau.
- Eto očenj chorošo. Ja znaju, Vy snimaete. Tak čto u Vas mnogo druzej, znakomych.11
- Taip. – atsakau. Ką aš ten slėpsiu - jie ir taip turbūt jau žino, kad aš su daug kuo bendrauju ir galiu jiems būti naudingas.
- Nu čto? Podumali?12
Aš pradedu niurgzti:
- Žinote, kambariokai sako, kad aš naktimis kalbu. Bijau, kad ir taip jau nebūčiau ko naktį prišnekėjęs....
Jis susiraukia, ilgai mąsto ir galų gale sako:
- Nu čto že, tovarišč Ridikas...13
Ir man vėl toptelėjo mintis, kad jam, kaip rusui, ‚Juozas‘ ar ‚Jonas‘, ‚Ruzgas‘ ir ‚Ridikas‘ ko gero yra tas pats. O toks Ridikas iš tikrųjų buvo - mokėsi žemesniame kurse keramiku.
- My vsio že vstretimsia. Ja dam Vam znak, kogda. Dumaju, Vy mogli by nam pomočj...14

Puiki medžiaga filmo scenarijui apie KGB agentų verbavimo paslaptis, bet realybėje tokią istoriją su šiurpuliukais vargu ar kas išgyventi norėtų. Sėkmingas, populiarus žmogus sovietmetyje turėjo pasirinkimo laisvę: tapti KGB agentu arba niekuo.

Bet aš ne tik filmavau – nuo dešimties metų buvau prisiekęs fotografas. Įsigijęs savo pirmąjį fotoaparatą „Komsomolec“ fotografavau Kauno vidurinėje dailės mokykloje. Pamenu, atėjęs į mokyklą, vaikščioju aplink su fotoaparatu, koridoriuje antikines skulptūras fotografuoju. O čia prieina direktorius Česlovas Kontrimas:
- Kche, kche, kche. Nu, Ruzgas, tai gal tau geriau į “fotografčikų” mokyklą eit...
Ne koks pirmas įvertinimas..... , bet aš ir toliau minkiau molį bei fotografavau. Na, o 1959-siais LTSR žurnalistų sąjungos foto sekcija pakvietė dalyvauti pirmojoje respublikinėje meninės fotografijos parodoje. Čia mano fotonuotraukos “Ryto spindulys” ir “Šypsena” buvo įvertintos antrąja premija. Įdomu, kad šiai parodai aš ir parodos organizatorius Adauktus Marcinkevičius pateikėme fotonuotraukas, kuriose užfiksuota ta pati mergina, būsimoji žurnalistė Silva Bačiulytė. Tačiau nuotraukose mergina atrodė visiškai skirtingai – lyg ne ta pati mergina, o kitas žmogus. Matyt mene svarbu ne tiek objektas, kiek menininko akis. Tais pačiais metais šios fotonuotraukos buvo eksponuotos parodose Prahoje, Paryžiuje, Berlyne.
Palaipsniui kino kamera užėmė vyraujančią vietą mano gyvenime – fotografijos parodose daugiau nedalyvavau.
Neilgai trukus, po pirmųjų filmų, 1958-59 metais, buvau pakviestas dirbti į besikuriančią Lietuvos televiziją Vilniuje. Dalinai tai nulėmė filmas “Kartais pavasarį", kuriame filmuoti Vilniaus miesto kadrai patiko tuo metu vyriausiuoju TV operatoriumi dirbusiam Algiui Araminui. Taigi dar būdamas studentu jau dirbau televizijoje operatoriumi, o baigęs Vilniaus valstybinį dailės institutą, jau ir tam tikrą operatoriaus kategoriją turėjau ir ... paskyrimą dailininko-operatoriaus darbui TV.

Ir čia pavyksta išsiveržti į pirmųjų gretas. Juozas Ruzgas – pirmosios Lietuvos televizijos komandos narys, pirmasis Lietuvos televizijos dailininkas-operatorius.

Dar besimokant Dailės institute, mes, skulptoriai, žavėjomės lietuvių liaudies skulptūra. Tad man kilo sumanymas sukurti apie tai filmuką. Juozas Mikėnas, tuometinis dailės instituto profesorius, buvo surinkęs nemažą kolekciją tokių skulptūrėlių. Jis palaikė šį sumanymą ir parūpino iš tuometinio Dailės instituto direktoriaus prof. Vytauto Mackevičiaus pažymėjimą, kuriame rašoma, kad, aš ir Rimtautas Gibavičius, kaip Dailės instituto studentai ir kino-foto ratelio mėgėjai, mokslo tiriamojo darbo tikslu galime filmuoti lietuvių liaudies skulptūras, o atitinkamos organizacijos prašomos visokeriopai mums padėti.
Autobusais ir pėstute apkeliavome bemaž visą Lietuvą; ypač daug vertingos medžiagos radome Žemaitijoje. Vieną kartą mums itin pasisekė. Užėjome pas Salantų vykdomojo komiteto pirmininką ir parodėme raštą iš Dailės instituto. Tuo metu ten svečiavęsis Žemės ūkio ministerijos inspektorius Abramavičius (vardo neprisimenu), atidžiai perskaitęs pažymėjimą mums labai padėjo – davė savo automobilį su vairuotoju. Tąkart mes apvažiavome nemažą teritoriją ir prifilmavome ‚kalną‘ juostų.  Žemaitijoje nufilmavau vieną padegtą, ir vis dar teberusenančią koplytėlę, Kryžių kalną, kurio po metų nebeliko, – kryžiai buvo buldozerio ‚nuskusti‘ - daug įdomių kryžių ir koplytstulpių. Baigęs studijas  šią medžiagą parodžiau tuometinei TV meno redaktorei J. Kirkilienei. Jai susidomėjus, mes nutarėme sukurti dokumentinį filmą “Lietuvių liaudies skulptūra”. Tačiau peržiūrėjusi filmą,  J. Kirkilienė suabejojo:
- Kažin, ar tiks?... Ar ne per daug kryžių?.....
Televizijos peržiūrų salėje parodžiau tą filmą ir tuometiniam televizijos vadovui J. Jonuičiui. Filmui pasibaigus, Jonuitis pakilo ir išėjo, netaręs nė žodžio. Taip ir likau nesupratęs ar reikalingas Lietuvos televizijai filmas apie lietuvių liaudies meną, ar ne. Filmo premjera vis tik įvyko. Tik gerokai vėliau – 1990 metais, prieš sausio įvykius, Vinco Aleknavičiaus laidoje “Veidai”. Dar kartą filmas buvo rodytas Kauno televizijoje 1991 metais tragiškomis Sausio dienomis. Įsisteigus 2-rai TV programai, filmas rodytas taipogi.

Juozas Ruzgas kartu su Rimantu Gibavičiumi Lietuvai nusipelnė užfiksavę kino juostoje lietuvių liaudies skulptūras po atviru dangumi ir autentiškąjį Kryžių kalną (šiuo metu UNESCO pripažintą Pasaulio kultūros paveldu), prieš jo sulyginimą su žemėmis sovietmečiu.

Nors ir turėjau Vilniuje darbą, tačiau neturėjau pastovios gyvenamosios vietos - tai vienur, tai kitur. Galų gale atsibodo gyvenimas be vietos, todėl grįžau į Kauną. Pagrindine mano veikla tapo skulptūra. Įvairūs Kauno institucijų ir aukštųjų mokyklų fasadai papuošti mano darbais: “Plazma”, “Šiluma”, “Perkūnas”.... Beje, prie buvusio KPI, dabar Kauno technologijos universiteto atsiradęs “Perkūnas” buvo pavadintas “Vyru, laikančiu rankose žaibus”. Mat bijota kaltinimų dėl „nacionalizmo“. Tuomet apskritai daug kas buvo griežtai draudžiama, todėl dirbti nebuvo lengva. Nepaisant tokios situacijos, visus tuos metus nesiskyriau su kamera – kaip neetatinis žurnalistas vis nusiųsdavau vieną kitą siužetą televizijai. Bet kai kas taip ir liko neužfiksuota kadruose.
Prisimenu Kalantos laidotuvių dieną. Pasiėmęs kamerą ir manydamas, kad gal pavyks ką nors nufilmuoti, atvažiavau prie Laisvės alėjos. Vaikystėje teko matyti pirmuosius trėmimus, bet tuo metu dar neturėjau kameros. Pamenu ankstyvą 1941-ų metų birželio 14-sios rytą, kai aš prabudęs pamačiau savo mamą ašarojančią prie lango. Prišokęs prie lango ir aš, pamačiau gatvėje "palutarką" (taip vadindavo 1,5 t sunkvežimiuką). Šalia stovintis enkavedistas šautuvu su durklu stūmė žilą senelį. Šis klupdamas lipo per sunkvežimio bortą, o jį vis ragino pasiskubinti. Man tai padarė neišdildomą įspūdį. Šį vaizdą matau ir dabar. “Dieve, kad aš būčiau tada turėjęs kamerą,” – vėliau galvojau ne kartą. Šįsyk kamera buvo su manimi, bet aplink buvo pilna milicijos. Susideginimo vieta atitverta milicininkais - niekas nebuvo leidžiamas artyn. Na, aš apsimečiau, kad einu į Muzikinį teatrą. Mosuodamas portfeliuku rankoje einu tiesiai link tos, iš milicininkų sustatytos pertvaros. Braunuosi pro jų užtvarą toliau, o jie nieko manęs neklausdami, praleidžia!!!!! Taip aš priėjau Muzikinio teatro teritoriją. Čia matau kaip milicija vieną kitą žmogų gaudo, tempia. Kameros negalėjau išsitraukti – būtų be jokių ceremonijų ir kamerą ir mane “subaladoję”. Tuomet užėjau pas kolegą Robertą Antinį, kurio dirbtuvės buvo tuometinėje Pergalės krantinėje – (dabar karaliaus Mindaugo prospekte)  ir pakalbinau eiti kartu, nes jaučiau, kad bręsta ypatingi įvykiai. Išėjome iš jo dirbtuvių, svarstome, ar eiti per gatvę, ar ne. Ir matome, kaip prie Muzikinio teatro privažiuoja du sunkvežimiai. Vos jiems sustojus, tuoj pat iš jų iššoko desantininkai. Robertas pabalo ir pasileido bėgti.
- Sustok , kvaily! - sakau aš jam pasivijęs. – Jei bėgsi, ir tave gaudys.
Toliau eidami sparčiu žingsniu, netrukus pasiekėme Maironio ir Laisvės alėjos kampą, esantį priešais „Orbitą“. Priešingoje sankryžos pusėje buvo pastatytas mano automobilis. Pasiekti automobilio jau nebegalėjau, nes kareiviai ir milicininkai iš Laisvės alėjos žmones jau stūmė lauk. O ant mano Moskvič-412 stogo stovi kažkoks vaikigalis ir mosikuoja rankom. Pamatęs šią sceną sunerimau, kad nesumaigytų automobilio stogo. Tuo tarpu jau ir mane pradėjo stumti iš Laisvės alėjos. Šalia kareivių pamačiau stovintį vieną civiliai apsirengusį asmenį, tikriausiai kagėbistą, rodau jam mašinos dokumentus bei raktelį ir šaukiu, kad noriu gelbėti savo automobilį. Ir jis pamatęs tą vaikigalį, davė kareiviams komandą mane praleisti. Kadangi Maironio gatvėje dėl žmonių minios spūstis susidarė, beliko važiuoti tik pirmyn – atgal į tą vietą kur pasiliko Robertas. Tačiau jo jau neberadau. Toje vietoje, kur mes išsiskyrėme, pastebėjau stovintį tik juodą  „varanoką“ (taip tais laikais buvo vadinama belangė būda kaliniams vežioti). Taigi man pavyko ištrūkti iš to „gardo“, o Robertą Antinį “pagavo”…

Sovietmečio cenzūra neleido užfiksuoti Juozui Ruzgui Kalantinių objektyviąja kamera.

Po tų įvykių aš vėl pradėjau jausti KGB spaudimą. Romo Kalantos susideginimo metinių proga buvau iškviestas saugumo ir tardomas. KGB majoras P. Sujeta pasakė, kad saugumui kažkas parašė raštą, jog aš filmuoju pornografiją. “Na,”- sakau,- “jei antiką pavadinsime pornografija, tai ir mano darbai pornografija.” Tuomet aš apie dvi valandas aiškinau, kuo mano supratimu skiriasi menas nuo pornografijos. Kabinete sėdėjo dar vienas saugumietis ir stebėjo mus. Po kiekvieno klausimo būdavo pauzė ir visiška tyla. Iš to supratau, kad pokalbis įrašomas. Taip, aš kartais filmuodavau vieną kitą nuogą merginą gamtoje. Prancūzai šiam menui turi specialų terminą – “nju” (nuogybė/gražus kūnas). Esu sukūręs keletą filmų šiuo stiliumi. Du iš jų – „Rudens lapai“ ir „Malūnininko sapnas“ buvo rodomi “Orbitos” kavinėje naktinėje programoje: pirmame plane –solistas, o antrame - rodomas mano filmas, kuriame tarp krintančių lapų sukasi vos skraiste pridengtos merginos siluetas ir t.t. Į Kauną šios, estradinės muzikos ir vaizdo, sintezės pasižiūrėti atvykdavo turistai iš visos plačiosios Sovietų Sąjungos. Kartą skambina „draugas“ Robertas Antinis ir sako:
- Pas mane svečiuojasi lenkų skulptorius Sokolovskij. Gal gali parodyti jam savo filmukus?
Peržiūrėjęs keletą filmukų lenkas sako:
- Robertai, aš čia nematau jokios pornografijos!
Taigi Roberto ir KGB majoro nuomonės atrodo sutapo.....
Ir tik 1972-aisiais po svečių iš Maskvos CK apsilankymo, kilo sąmyšis dėl programos turinio. Į "Orbitą" atvyko pats Lionginas Šepetys (tuometinis LTSR Kultūros ministras) su komanda. Pažiūrėjęs "Malūniniko sapną", tarė:
- Aš nieko blogo čia nematau. Na, bet jeigu Maskvai netinka, tai nerodykime...

Juozas Ruzgas yra naujo žanro Lietuvos kine “nju” pradininkas. Jo estetiškos impresijos gavo bene didžiausią rezonansą tarp žmonių ne tik Lietuvoje, bet ir tuometinėje Sovietų Sąjungoje. Retam kuriam nusišypso toks pripažinimas.

1984 metais idėjiškai žalinga jau buvo pavadinta ne tik mano kūryba, bet ir pas mane rodomi pasauliniai kino meno šedevrai, kurių pasižiūrėt atvykdavo beveik visas Kauno dramos teatras –Doloresa Kazragytė, Algimantas Masiulis, Viktoras Šinkariukas ir kiti aktoriai su Jonu Vaitkumi priešaky, Vytautas Žalakevičius su kolegomis iš Vilniaus, Egmontas Jansonas ir daug kitų kultūrai neabejingų žmonių. 1981 metais buvau nusipirkęs vaizdo magnetofoną, vaizdajuostėms rodyti pritaikytą televizorių bei kitą reikalingą techniką. Įvairiais būdais pavykdavo gauti vakarietiškos produkcijos – pasaulinių kino šedevrų: M. Formano “Skrydį virš gegutės lizdo”, F. Kopolos “Apokalipsę”; žiūrėdavome M. Mastrojanio, F. Felinio, F. Kopolos, Ch. Buniuelio, S. Rozembergo ir kt. filmus.
LTSR Ministrų Tarybos referentas Bronius Grušas mane atsargiai įspėjo, kad prie mano pavardės saugumo kartotekoje pridėta daug juodų „kryžiukų“........ Negandos debesys kaupėsi. Dabar yra paviešinta, kad Lietuvos TSR KGB pirmininkas generolas-majoras J. J. Petkevičius, 1982 metais gruodžio 30 dieną pasirašytame plane, skirtame „Lietuvos TSR KGB pagrindinių agentūrinių-operatyvinių priemonių sustiprinimui kovai su priešininko ideologine diversija, nukreipta į

respublikos inteligentijos aplinką“15, nurodė “Baigti signalų patikrinimą ir įvykdyti profilaktines priemones skulptoriaus Ruzgo, kuris domėjimosi pornografiniais kino ir video filmais pretekstu telkia aplink save jaunus dailininkus, teatralus ir kitus intelektualus.”16 Matyt, tarp žiūrėjusių pas mane filmus buvo ir KGB patikėtinių arba taip vadinamų „seksotų“ (rus. sekretnyj sotrudnik), kurie tikino esą draugai. Ir iš tiesų, 1984 m. vasario 22 d. vakare atvažiavo “Latvijos” tipo autobusiukas su didžiuliu užrašu “KGB CCCP”, sustojo prie mano durų ir išlipę šeši apsiginklavę kagėbistai, atėjo kratos daryti. Tardymo metu domėjosi kas pas mane lankėsi, teisme buvo klausinėjami liudininkai apie tai, kokie filmai pas mane buvo rodomi. “Pasauliniai kino meno šedevrai.”- skambėjo atsakymas. Vis tik 1984-aisiais buvau nuteistas neva už pornografinių filmų demonstravimą ir platinimą. Buvo konfiskuotas televizorius, vaizdo magnetofonas, maišas filmų. Pas mane buvo rastas vienintelis erotinis filmas “Graikė smagurė”. Būtų juokinga, jeigu nebūtų graudu – po poros metų, 1986-aisiais, šį arba panašaus pobūdžio filmus jau galima buvo pamatyti ir viešai, tarkim, Kaune, tokia vieta buvo tapę Menininkų namai. O dabar tokius ir dar žymiai aštresnius filmus kiekvieną šeštadienio vakarą galima pamatyti per LNK, Baltijos TV ir kitas TV stotis.
Po šių įvykių buvusio plataus draugų ir pažįstamų rato tiesiog neliko - kaip kirviu nukirto. Visi išsigando KGB šmėklos... "Atleisk, aš dar noriu išvažiuoti, pasaulio pamatyti..."- pasakė vienas mano buvęs draugas (juk be KGB žinios niekur negalėjai pajudėti), o kitas paklausė ar aš nepamiršęs, kad gyvenu Tarybų Sąjungoje. Dabar, žvelgdamas iš laiko perspektyvos, galvoju, kad mano bylos priešistorė buvo dar studentavimo laikais nesėkmingas KGB bandymas užverbuoti mane kaip agentą, vėliau, Romo Kalantos susideginimas ir po jo sekę įvykiai...... matyt buvau nuolat sekamas, kol išsipildė grėsmingas kagėbisto pažadas: „My vsio že vstretimsia“.

Juozas Ruzgas pralenkė laiką, suteikdamas galimybę sovietų Lietuvos kultūriniam elitui pamatyti Vakaruose sukurtus meno šedevrus tokiu būdu plėsdamas jų kūrybinius akiračius.
Šįsyk KGB nebekvietė jo pokalbiams, nesiaiškino – tiesiog nubaudė pagal planą teismu su visomis iš to sekančiomis pasekmėmis: finansinėmis, negatyvios nuostatos visuomenėje formavimu naudojant žiniasklaidą (“Juozas Ruzgas – pornografijos platintojas”)17 ir izoliavimu iš kūrybinio gyvenimo – menininkas buvo išmestas iš LTSR dailininkų sąjungos, negaudavo jokių užsakymų. Nors byla 1992 metais buvo nutraukta, dailininkas vėl Lietuvos dailininkų sąjungos narys, tačiau nei materialinė, nei moralinė žala nėra neatlyginta -  "Pornografininko" šleifas driekiasi iki šių dienų.

Iki “Perestrojkos” pradžios buvo likę vos metai, iki “Sąjūdžio” – ketveri. Aš ir vėl pradėjau filmuoti – fiksuoti Lietuvos išsilaisvinimą. Ir visus tuos metus nesiskyriau su kamera. Brangiausia dabar atrodo visa tai, ką aš, kaip žurnalistas, esu padaręs “Sąjūdžio” laikotarpiu. Ir vis man taip pasisekdavo, kad aš atsidurdavau tinkamu laiku ir ten, kur reikia.
Taip, įdomių dalykų buvo. Man yra tekę nufilmuoti “Sąjūdžio” atstovų (Vytauto Petkevičiaus, Kazimieros Prunskienės, Broniaus Genzelio, Sigito Gedos ir kitų) susitikimą su E. Eismuntu (tuometiniu Valstybės saugumo komiteto pirmininku) ir E. Baltinu (jo pavaduotoju) Lietuvos dailininkų sąjungoje Vilniuje. Ši medžiaga buvo rodoma du kartus: vieną kartą Vytauto Matulevičiaus laidoje “Krantai” (1992 m.), kitą kartą, panaudota dokumentiniame filme „Atgimimo kronika“ (1998 m., režisierius V. Puplauskis). Prisimenu, tuokart filmavome dviese – aš ir Laima Pangonytė. Kitą dieną mūsų abiejų bendri pažįstami man perdavė jos žodžius: „Filmavau aš ir kažkoks kagėbistas“.
Pavykdavo “pagauti” ir unikalių kadrų. Štai prieš pat 1991 metų Sausio 13-osios įvykius patekau prie Spaudos rūmų. Čia stovėjo keli šarvuočiai. Esu nufilmavęs, kaip senutės vaišino ten buvusius kareivukus ir prašė: “Vaikinai, Jūs nešaudykite..” Kiti tankistus cigaretėmis vaišino, bandė juos kalbinti. Tiesa, šie kadrai niekur nerodyti, nes niekas jais nesusidomėjo. Sausio 11-ąją pavyko nufilmuoti ir pulkininką Kustriuk (vardas nežinomas), automato šūviais sunkiai sužeidusį kariūną A. Lukšį. Istorija tokia: A.  Lukšys iš gaisrininkų žarnos aplaistė Kustriuk, o šis atsilygindamas peršovė jį iš automato. Paskui šis sovietų armijos pulkininkas pasislėpė sunkiajame tanke. Po kurio laiko išlindęs iš tanko norėjo persėsti į taip vadinamą rusišką džipą – “viliuką”. Žmonės jam šaukė pavymui “žmogžudys”, o aš filmavau. Kai Kustriuk pamatė, kad jį filmuoju, pradėjo sukinėtis, dangstytis, nusikeikė, įšoko į „viliuką“ ir nuvažiavo. Taip pavyko nufilmuoti sovietų pulkininko portretą. Kustriuk nufilmuotas iš maždaug dviejų metrų distancijos. Beje, praėjus dviems dienoms po parodytų epizodų, Kustriuk ir jo šeima gyvenusi Jonavoje, dingo-skubiai išsikraustė.  Savo medžiagą per kolegą Gintą Dapkų, kuris tąnakt budėjo prie parlamento, pasiūliau Henrikui Vatiekūnui18, tuo metu dirbusiam “Panoramos” laidoje. “Ne, mums nereikia”- sekė atsakymas. Visą šitą medžiagą keliomis dienomis vėliau (Sausio 13-14 dienomis) parodėme per Kauno televiziją, ja naudojosi Stasys Štikelis, rašydamas knygą “Užgrobti, bet nenutildyti” ir vėlgi V. Puplauskis kurdamas dokumentinį-publicistinį filmą "Atgimimo kronika". Pulkininko portretas buvo reikšmingai panaudotas kartu su Vincu Aleknavičiumi sukurtame filmuke “Lietuva po Sausio 13-osios”. Berodant pulkininko veidą Vincas Aleknavičius diktoriniame tekste pasako tokius žodžius:
- Chorošo vsmotritiesj v eto lico. On vnezapno možet pojavitsia i u vas.19
Filmas įgarsintas rusų kalba ir buvo rodomas Rusijoje bei kitose Sovietų sąjungos respublikose. [(Gediminas Vagnorius už šį darbą tuomet sumokėjo 600 talonų, kuriuos pasidalinome su Vincu.) -  autoriaus pastaba: Ar verta šį sakinį naudoti?]

Prasidėjus “Sąjūdžiui”, Juozas Ruzgas buvo šio svarbaus Lietuvai laikotarpio metraštininkas.

Galu gale žurnalistika tapo laisva. Tai - privalumas, tačiau blogai, kad tapusi nepriklausoma ji palaipsniui tapo perkama. Dabar galima nusipirkti viską - straipsnį, reportažą – bet ką. Sovietai savo tikslams pasiekti naudojo prievartą, kapitalistai – pinigus. Ir jeigu tu dabar patriotas, tai esi beveik idiotas. Vienas kitas dirba iš idėjos, bet tokių labai nedaug.
Pats noriu užbaigti filmą “Jie išgelbėjo pasaulį”. Senųjų žydų raštų išmintis sako: „Kas išgelbėjo vieną gyvybę, išgelbėjo visą pasaulį“. Mano filmas būtų Pro Memoria žmonėms, kurie vokiečių okupacijos metais gelbėjo žydus. Jau 20 metų renku medžiagą šiam filmui: užfiksuoti tų, kurie gelbėjo, ir tų, kurie išgelbėti, pasisakymai. Turiu apie 10-ties valandų trukmės filmuotos medžiagos, tačiau trūksta finansinės paramos. Keista, kad pačius žydus ši medžiaga nelabai domina – jie labiau norėtų išgirsti ne apie tuos, kurie gelbėjo, o apie tuos, kurie šaudė.
Kalantos atminimui esu sukūręs (1985 m.)  ir atliejęs bronzoje (1993 m.) ugnies deivės Gabijos figūrą. Tačiau ji iki šiol tebestovi mano studijoje.........Per visus nepriklausomybės metus esu gavęs vienintelį reikšmingą užsakymą – sukurti Vytauto Didžiojo vario bareljefą (Ø-5 m.)  VDU fasadui.
Na, ir didžiausia mano svajonė – pastatyti Kaune jau sukurtą simbolinę-dekoratyvinę kompoziciją “Nemuno ir Neries santaka”.

Dar 1955-aisiais pirmakursis studentas Juozas Ruzgas rusų kalbos rašinyje rašė: “Vilniuje tik viena kelia skausmą – Lietuvos sostinėje daugumą sudaro svetimšaliai, ir būna net taip, kad mes net negalime kalbėti lietuvių kalba. Aš svajoju apie tai, kad kada nors Vilniuje būtų galima kalbėti lietuviškai.”20 Ši 1954-jų metų svajonė tapo realybe. Belieka laukti, kada pasirodys “Jie išgelbėjo pasaulį”, kada Miesto sode stovės ugnies deivė Gabija, o  dekoratyvinė kompozicija Nemuno ir Neries santaka” taps Kauno simboliu – svajonėms lemta išsipildyti.

Pasakojimą ir komentarus užrašė
Aistė Žemaitytė / Žurnalistė-psichologė

 

Išnašos:

1 - Sveikas. Sėskis.

2 - Aš atstovauju valstybės saugumo komitetą. Laukia rimtas pokalbis.

3 - Aš noriu su Jumis pasikalbėti, bet tai valstybinė paslaptis.... Baudžiama pagal įstatymą!!!

4 - Perskaitykite...

5 - Jus daug ko nežinote...

6 - Jus pagalvokite, pagalvokite apie tai. Mes Jums daug kuo galėtume padėti....

7  - Na, ką gi, tada susitiksime vasario 16-tąją....

8 Juozo Ruzgo komentaras: 1974 m. jis žuvo gaisro metu Smiltynėje. Įtariu ne be KGB pastangų.

9 Juozo Ruzgo komentaras: „mane nustebino, kad raštelis parašytas lietuvių kalba, nors visi pokalbiai vyko tik rusų kalba“.

10 – Sekite paskui mane. Distancija – 5 žingsniai.

11 – Tai labai gerai. Aš žinau Jus filmuojate. Taigi turite daug draugų ir pažįstamų.

12 – Tai kaip? Pagalvojote?

13 – Na, kagi, draugas Ridikas....

14 - Mes vis tik susitiksime. Aš Jums duosiu ženklą kada. Manau, kad Jus galėtumėte mums padėti.....

15 Lietuvos kultūra sovietinės ideologijos nelaisvėje 1940 – 1990: dokumentų rinkinys. – Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2005. – p. 416.

16  Ten pat. – p. 426.

17 Kadrai dydis mūsų turtas// Kauno tiesa. – 1986 m. Nr. 10, p. 4; Balčiūnaitė Sniegė. Už pornografiją teistas skulptorius dar nereabilituotas// Lietuvos aidas. – 1998 m. birželio 27 d., p.1,7.

18 Juozo Ruzgo komentaras: H. Vaitiekūno manęs kaip žurnalisto ignoravimas, pasireiškė ir praėjus dviems metams po Sausio įvykių. Jis, kaip tuometinis Kauno TV šefas, sukarpė mano Lietuvos TV neetatinio bendradarbio pažymėjimą, kurį man buvo parūpinęs Vidmantas Mačiulis.

19 - Gerai įsižiūrėkite į šį veidą. Jis netikėtai gali pasirodyti ir pas jus.

20 Juozo Ruzgo komentaras: Šiandien stebiuosi tiek savo drąsa, tiek rusų kalbos dėstytojos politine tolerancija.

 
     


©2009 Juozas Ruzgas

Puslapio dizainas Domo Bartkevičiaus